Sveikatos duomenys darbe: ką darbdavys gali žinoti

Darbdavys gali tvarkyti darbuotojo sveikatos duomenis tik tada, kai taikoma BDAR 9 str. 2 d. išimtis. Darbo santykiuose tai dažniausiai darbo ar darbuotojų saugos teisės nustatyta pareiga ar darbuotojo teisė (BDAR 9 str. 2 d. b p.). Sveikatą vertina ne darbdavys, o sveikatos priežiūros įstaiga; darbdavys gauna jos išvadą (DSSĮ 21 str. 5 d., 25 str. 1 d. 10 p.). BDAR tokiam tvarkymui reikalauja, kad duomenis tvarkytų profesinę paslaptį saugoti privalantis specialistas ar kitas tokią pareigą turintis asmuo arba kad jie būtų tvarkomi specialisto atsakomybe (BDAR 9 str. 2 d. h p. ir 3 d.). Praktiškai tai reiškia: darbdavys turi žinoti, kad darbuotojas nedarbingas, kad privalomas sveikatos patikrinimas atliktas ir ką gydytojų išvada sako apie darbą. Diagnozės jam beveik niekada nereikia.

Problemos prasideda ne nuo to, ko darbdavys nežino, o nuo to, ką jis surenka „dėl visa ko“: ligos priežastis el. laiške vadovui, pažymų kopijas bendrame asmens byloje, skiepų sąrašą lentelėje. Čia – ką įstatymai leidžia žinoti kiekvienoje dažnoje situacijoje, kas gali tai matyti ir kas gresia už perteklių.

Kodėl sveikatos duomenys yra atskira kategorija

Sveikatos duomenys – tai duomenys, susiję su fizine ar psichine asmens sveikata, įskaitant sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, kurie atskleidžia informaciją apie sveikatos būklę (BDAR 4 str. 15 p.). Sąvoka plati: ji apima informaciją apie ligą, negalią, riziką susirgti ar sveikatos istoriją, nesvarbu, iš kur informacija gauta – iš gydytojo ar iš paties žmogaus (BDAR 35 konstatuojamoji dalis). Todėl vadovo užrašas „darbuotojas turi nugaros problemų“ jau yra sveikatos duomuo.

Tokius duomenis tvarkyti draudžiama (BDAR 9 str. 1 d.), nebent taikoma viena iš 9 str. 2 d. išimčių. Darbdaviui paprastai tinka dvi: darbo ir socialinės apsaugos teisės prievolės (b punktas) ir darbo medicina, kai darbingumą vertina specialistas (h punktas). Abiem atvejais reikia teisinio pagrindo: b punktui – įstatymo arba pagal jį sudarytos kolektyvinės sutarties su tinkamomis apsaugos priemonėmis, h punktui – įstatymo arba sutarties su sveikatos priežiūros specialistu, kuriam taikoma profesinė paslaptis. Jei tokio pagrindo nėra, lieka aiškus sutikimas, o darbo santykiuose jis retai būna laisvas – kodėl, rašome straipsnyje apie darbuotojo sutikimą.

Be to, galioja duomenų kiekio mažinimo principas: renkama tik tai, ko reikia tikslui (BDAR 5 str. 1 d. c p.). Darbo kodeksas prideda bendrą pareigą gerbti darbuotojų teises į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą (DK 27 str. 1 d.).

Ką darbdavys gali žinoti: dažniausios situacijos

Nedarbingumas. Darbo kodeksas su nedarbingumu sieja pasekmes, bet ne su diagnoze. Pavyzdžiui, jei darbuotojas įspėjimo termino pabaigoje laikinai nedarbingas, termino pabaiga nukeliama (DK 64 str. 4 d.), o tam tikrais atvejais nukeliama ir darbo santykių pasibaigimo diena (DK 65 str. 6 d.). Darbdaviui reikia žinoti faktą ir laikotarpį. Atsakymo į klausimą „kuo sergate?“ darbdavys neturi kur teisėtai panaudoti, o užrašytas jis tampa sveikatos duomeniu be tikslo. Kaip darbdavys gauna žinią apie nedarbingumą, nustato socialinio draudimo teisės aktai; šiame straipsnyje jų neanalizuojame.

Privalomi sveikatos patikrinimai. Darbdavys tvirtina darbuotojų, kuriems privaloma pasitikrinti sveikatą, sąrašą ir patikrinimo grafiką, pasirašytinai su juo supažindina ir kontroliuoja, kaip jo laikomasi (DSSĮ 21 str. 1 d.). Darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą, nušalinamas nuo darbo (DSSĮ 21 str. 4 d.). Įtaręs, kad darbuotojo sveikatos būklė gali kelti grėsmę jam ar kitiems, darbdavys gali siųsti jį pasitikrinti ir ne pagal grafiką (DSSĮ 21 str. 2 d.). Darbuotoją į kitą darbą jo sutikimu darbdavys perkelia atsižvelgdamas į sveikatą patikrinusios įstaigos išvadą (DSSĮ 25 str. 1 d. 10 p.), o pats darbuotojas turi teisę susipažinti su patikrinimų rezultatais (DSSĮ 34 str. 3 p.). Patikrinimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras (DSSĮ 21 str. 5 d.); to įsakymo šiame straipsnyje neanalizuojame. Įstatymo logika aiški: darbdaviui reikia išvados apie darbą, o ne medicininio įrašo. Gydymo įstaigoje visa informacija apie paciento sveikatos būklę ir diagnozę yra konfidenciali (PTŽSAĮ 8 str. 3 d.), kitiems asmenims ji gali būti suteikta tik turint rašytinį paciento sutikimą, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (PTŽSAĮ 8 str. 4 d., 9 str. 1 d.), o sveikatos priežiūros specialistams draudžiama pažeisti sveikatos paslapties konfidencialumą (SSĮ 52 str. 3 d.).

DSSĮ turi naujas redakcijas, įsigaliojančias 2026 m. spalio 1 d. ir 2027 m. sausio 1 d. Jose čia aptartos 21, 25, 29, 34 ir 37 str. nuostatos nesikeičia.

Nėštumas. Nėštumo faktas darbdaviui patvirtinamas gydytojo pažyma (DK 61 str. 1 d.), o apsauga nuo atleidimo prasideda nuo dienos, kai darbdavys sužino apie nėštumą (DK 61 str. 2 d.). Kada pranešti, sprendžia darbuotoja. Sužinojęs darbdavys privalo sudaryti saugias ir sveikas darbo sąlygas (DSSĮ 37 str. 1 d.), todėl pažymą jis laiko teisėtai. Klausti apie ketinimą turėti vaikų negalima: diskriminacija šiuo ir sveikatos būklės pagrindu draudžiama (DK 26 str. 1 d.). Ko galima klausti atrankoje, rašome straipsnyje apie kandidatų ir darbuotojų duomenis.

Negalia ir lėtinės ligos. Dažniausiai iniciatyva yra darbuotojo. Pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą jis gali prašyti ne viso darbo laiko be DK 40 str. 4 d. nustatytų ribojimų (DK 40 str. 5 d.), nuotolinio darbo (DK 52 str. 2 d.) ar jam tinkamo darbo laiko režimo (DK 113 str. 1 d.). Nuo 2026 m. lapkričio 1 d. (2026-06-25 įstatymas Nr. XV-1058) visose trijose nuostatose vietoj sveikatos priežiūros įstaigos išvados minimas sveikatos priežiūros įstaigos dokumentas (DK 40 str. 5 d., 52 str. 2 d., 113 str. 1 d. redakcija nuo 2026-11-01). Nuo tos pačios dienos nuotolinio darbo ir darbo laiko režimo nuostatose keičiasi ir tai, kada darbdavys gali prašymą atmesti: vietoj „per didelių sąnaudų“ – kai prašymo negalima tenkinti dėl darbo organizavimo ar gamybos proceso ypatumų. Nuotolinio darbo atveju kolektyvinėje sutartyje gali būti susitarta kitaip (DK 52 str. 2 d. redakcija nuo 2026-11-01). Duomenų požiūriu esmė nesikeičia: prašymą grindžia dokumentas iš gydymo įstaigos, o ne darbdavio klausimynas. Darbuotojams su negalia įspėjimo terminas atleidžiant be jų kaltės trigubinamas (DK 57 str. 7 d.). Darbdavys tvarko tai, ką darbuotojas pateikė, tam tikslui, kuriam pateikė.

Skiepai ir testai. Įstatymas numato, kad darbuotojai, kuriems yra pavojus susirgti užkrečiamąja liga, skiepijami darbdavio lėšomis, o tokių profesijų sąrašus tvirtina sveikatos apsaugos ministras (DSSĮ 29 str. 5 d.). Tokiose pareigose darbdavys, organizuodamas ir apmokėdamas skiepijimą, gali tvarkyti tiek duomenų, kiek tam reikia. Pačio skiepijimo privalomumo ir teisės reikalauti pažymos ši nuostata nenustato. Tam tikroms veikloms papildomų reikalavimų gali nustatyti kiti įstatymai, pavyzdžiui, užkrečiamųjų ligų kontrolės srityje; jų čia neanalizuojame. Kur to nenumato nei įstatymas, nei pagal jį sudaryta kolektyvinė sutartis, BDAR 9 str. 2 d. b p. išimtis netaikoma, ir dažniausiai lieka tik sutikimas. Pagal analogiją: 29 straipsnio darbo grupė dar iki BDAR taikymo priimtoje nuomonėje, vertindama darbdavio išduodamus sveikatos stebėjimo įrenginius, nurodė, kad dėl darbdavio ir darbuotojo nelygybės labai mažai tikėtina, kad galiotų darbuotojo sutikimas stebėti sveikatos duomenis (nuomonė WP 249, 5.4.4 skirsnis).

Nelaimingi atsitikimai darbe. Nelaimingų atsitikimų darbe aktai ir tyrimo medžiaga saugomi įmonėje pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos nustatytus dokumentų saugojimo terminus (DSSĮ 45 str. 4 d.). Nuo 2027 m. sausio 1 d. ta pati taisyklė bus 45 str. 8 d.

Kas gali matyti ir kam galima pasakyti

Sveikatos duomenis turi matyti tik tie, kuriems jų reikia darbui: dažniausiai personalo specialistas ir darbuotojų saugos specialistas. Tiesioginiam vadovui paprastai užtenka žinoti, kad darbuotojo nebus ir iki kada, arba kokių darbų jam negalima skirti. Kolegoms – tik tai, kad kolega nedirba. Pasakyti komandai, kuo žmogus serga, nėra jokio pagrindo, net jei ketinimai geri.

Mūsų siūlymas (tai ne įstatymo reikalavimas): pažymas ir išvadas laikykite atskirai nuo bendros asmens bylos, su ribota prieiga. Kokių saugumo priemonių reikalauja BDAR, rašome straipsnyje apie BDAR 32 straipsnį.

Kas nutinka, kai darbdavys žino per daug

Pirma rizika – bauda. Už specialių kategorijų duomenų tvarkymo sąlygų (BDAR 9 str.) ir pagrindinių principų pažeidimą taikoma griežčiausia baudų grupė: iki dvidešimties milijonų eurų arba, jei tai įmonė, iki 4 % visos jos ankstesnių finansinių metų pasaulinės metinės apyvartos, atsižvelgiant į tai, kuri suma didesnė (BDAR 83 str. 5 d. a p.). VDAI taip pat gali laikinai arba galutinai apriboti tvarkymą, įskaitant jo uždraudimą (BDAR 58 str. 2 d. f p.).

Antra rizika – žala. Darbuotojas, patyręs materialinę ar nematerialinę žalą dėl pažeidimo, turi teisę į kompensaciją (BDAR 82 str. 1 d.). Kolektyve paviešinta diagnozė gali būti būtent toks atvejis.

Trečia rizika – diskriminacijos ginčas. Jei darbdavys žinojo apie ligą ar nėštumą ir po to atleido ar nepaaukštino, darbuotojui užtenka nurodyti aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad jis patyrė diskriminaciją, o įrodyti, kad jos nebuvo, turi darbdavys (DK 26 str. 5 d.). Kuo daugiau sveikatos duomenų darbdavio bylose, tuo sunkiau įrodyti, kad sprendimas su jais nesusijęs.

Kada kreiptis į teisininką

• kai norite įvesti sveikatos, skiepų ar testų reikalavimą, kurio nenumato įstatymas;
• kai darbuotojas atsisako sveikatos patikrinimo ir svarstote nušalinimą;
• kai sveikatos duomenys pateko ne tiems žmonėms;
• kai darbuotojas prašo darbo sąlygų pagal gydytojo išvadą ir nežinote, ką galite tikrinti;
• kai atleidžiate darbuotoją, apie kurio ligą, negalią ar nėštumą žinote;
• kai VDAI ar darbuotojas klausia, kodėl laikote jo sveikatos duomenis.